Pagėgių miestas

Pagėgiai per ilgus istorinius šimtmečius keitė savo veidą – kadaise buvę maža Šiaurės Skalvos gyvenviete, šiandien Pagėgiai – savivaldybės centras.

Pagėgių miesto herbe pavaizduota sidabrinė gegutė, kojomis nešanti auksinį raktą. Žalias herbo fonas simbolizuoja viltį ir gamtos grožį. Gegutė siejama su liaudiška Pagėgių vardo etimologija. Auksinis raktas reiškia pasienio miestą. Herbas sukurtas 1995 m., autorė – dailininkė Laima Ramonienė. Yra manoma, kad Pagėgių miesto vardas kilęs nuo Gėgės upelio pavadinimo.

Istoriniuose šaltiniuose Pagėgių kaimas minimas jau XIII a. Šis kaimas nuo 1875 m. perauga į miestą – nutiestas Klaipėdos – Tilžės geležinkelis bei plentas ir pastatytos geležinkelio ir pašto stotys. 1923 m. prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, Pagėgiai gavo miesto teises, o pasibaigus I pasauliniam karui miestas tapo svarbios apskrities centru. Šiuo laikotarpiu Pagėgiai sparčiai auga – iškyla modernūs to meto architektūros statiniai, tiesiamos pagrindinės gatvės, pastatomas vandentiekio bokštas, atsiranda centrinės ir autonominės valdžios įstaigos, mokyklos, bankai, viešbučiai, parduotuvės, restoranai, užeigos. 1999 m. Pagėgiai tampa naujai įsteigtos Pagėgių savivaldybės centru, kuri šiandien priklauso Tauragės apskričiai. Šiuo metu Pagėgiuose gyvena ~ 2,3 tūkst. gyventojų.

Lankytinos vietos

Birutės gatvė – pėsčiųjų alėją. Šioje gatvėje stovintys namai – išskirtinės modernistinės architektūros palikimas. Gatvės gale iš tolo matyti XIX a. pab. statyta geležinkelio stotis. Priešais ją auga ąžuolas, kurį, kaip manoma, sodino Mažosios Lietuvos patriarchu vadinamas Martynas Jankus ir lakūnas Feliksas Vaitkus. Pakartojęs Dariaus ir Girėno skrydį, šis lakūnas nusileido Airijoje ir iš Karaliaučiaus traukiniu vyko į Lietuvą, o Pagėgiuose Feliksas Vaikus buvo iškilmingai pasitiktas. Prie šio istorinio ąžuolo bus pirmasis sustojimas, kur Jus pasitiks Pagėgių bendruomenė.

Vydūno gatvėje išlikę keli tradicinės liaudiškos architektūros mediniai pastatai ir Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazijos rūmai, primenantys tvirtovę. Šis pastatas statytas 1930-1932 m. pagal architekto Adomo Brako ir architekto K. Maksvitaičio projektą. Šiandien jame įsikūrę Pagėgių vaikų globos namai. Šioje gatvėje stovi ir katalikų maldos namai – Pagėgių švento kryžiaus bažnyčia. Senieji maldos namai buvo karo metu sunaikinti, išliko tik varpinė. Lietuvai tapus Nepriklausoma valstybe – pastatyti nauji maldos namai.

Dėmesio verti ir kiti senosios architektūros pavyzdžiai – Pagėgių policijos komisariatas (Jaunimo g. 2), Senelių globos namai (Žemaičių g., netoli miesto parko).

Pagėgių miesto parko centrinėje dalyje 2005 m. buvo atidengta skulptūra, skirta Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimui. Skulptūros autorius Steponas Juška. Moters – motinos siluetas, iškaltas rausvame granite, glaudžia prie krūtinės mažą kūdikį. Tai Didžioji Lietuva glaudžia ir bando apsaugoti nuo negandų Mažąją Lietuvą. Skulptūra pastatyta rekonstruotame miesto skvere tarp Vilniaus ir Vytauto gatvių. Lygiagrečiai, kitoje gatvės pusėje – išeivijos poeto Algimanto Viktoro Mackaus (1932 – 1964) gimtasis namas (Nr. 6), kuriame jis praleido pirmuosius septynerius gyvenimo metus. Šis poetas gyvendamas Čikagoje dirbo radijo stotyje kartu su Lietuvos Respublikos prezidentu Valdu Adamkumi. Algimantas Viktoras Mackus gyvas pagėgiškių širdyse, o memorialinė lenta įamžina jo atminimą. Jo vardu pavadinta Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazija (Vilniaus g. 3), kurioje 2003 m. įsteigta poetui skirta ekspozicija. Dėl ekspozicijos lankymo būtina išlanksto tartis su gimnazijos administracija.

Žemaičių gatvė – vilų gatvė. Šios vilos statytos prieš II pasaulinį karą, puikiai išsilaikiusios, dauguma jų – privačių asmenų nuosavybė. Kitapus vilų – Antrojo pasaulinio karo aukų kapinės.

Pagėgiams ir jų aplinkinėms vietovėms būdinga unikali Klaipėdos krašto architektūra bei svetingi žmonės.