Dvarai
Vilkyškių dvaras
Paskutinysis dvaro savininkas buvo Hansas fon Serberis (Hans von Sperber). Jis turtą paveldėjo testamentu, kai 1906 m. karinių pratybų metu nuskendo Aleksandro Dreslerio vienintelis sūnus Viktoras Dresleris (Voktor Dressler). 1905 m. dvare gyveno 154 asmenų, bet nei vieno lietuvio. Kitokia situacija Vilkyškių miestelyje – čia 45,5 proc. gyventojų sudarė lietuviai. Kaip ir visi kiti Mažosios Lietuvos dvarai Vilkyškių dvaras nuo Didžiosios Lietuvos dvarų skyrėsi. Tai nebuvo didikų rezidencija, dvaras daugiau buvo skirtas ūkiniams reikalams. Iki šių dienų išlikusi dvaro sodyba, senosios smuklės pastatas, raudonų plytų arklidės, tarnautojų namas, grūdų svirną su medinėmis langinėmis. Iš pietų pusės buvęs įspūdingas dvaro sodas ir parkas sunykę.
Paskutinių dvaro savininkų duktė - Eli Byne Šacht (Elli Biene Schacht) dar gyva. Išgyvenusi sunkų pokario laikotarpį, neprarado gyvenimo džiaugsmo, priešingai - visą savo laisvalaikį paskyrė Vilkyškių dvaro istorijos išsaugojimui. To dėka dvaro istorija atgimsta išnaujo.
Šereiklaukio dvaras
Dėl strategiškai palankios geografinės padėties Šereiklaukio dvaro užuomazgos jau stebimos XIV a. bet ryškesnė dvaro veikla prasideda XVI a., kai po 1525 – ųjų metų Šereiklaukis tampa Prūsijos kunigaikščio žemės valda. Dvare veikė dviejų girnų malūnas, buvo didelė avių banda, minimi amatininkai. Vėliau čia buvo įkurtas didelis žirgų ūkis, auginta daug daržovių ir javų, veikė spirito varykla. Istorijos vingiuose Šereiklaukio dvaras yra užėmęs labai aukštas pozicijas, yra buvę ir nuosmukių, bet keletą šimtmečių tai buvo didelis ekonominis vienetas. XVIII a. dvarą administravo Šionų giminė. 1773 m. Šereiklaukyje gimė Heinrichas Teodoras Šionas, kuris 18 metų ėjo aukščiausias oberprezidento pareigas Rytų Prūsijoje. Jo veikla buvo palanki lietuvininkams. T. Šionui buvo pastatyta paminklų Klaipėdoje ir kitur. Po karo jie nepelnytai sunaikinti. Vėliau, iki pat antrojo pasaulinio karo, dvaras priklausė Dreslerių šeimai. Vienas šios giminės atstovas savo laiku buvo Tilžės apskrities valdytojas, o kitas – Klaipėdos seimelio pirmininkas. XIX a. pradžioje nuo dvaro rūmų pastato vakarų kryptimi nutiesta tiesi 2km. Alėja į dvaro kapines, kur stovėjo maža koplytėlė. Deja, liko tik pavadinimas – Koplyčkalnis ir nykstanti alėja. Dvaro rūmai sudegė I pasaulinio karo metais, o II pasaulinis karas visiškai sunaikino pastatą. Iki šių dienų išliko tik spirito varyklos pastatas, svirnas, žlaugtų bokštai ir parko liekanos. Dabar tvarkomas dvaro parkas, išvalyti tvenkiniai, atidengti ir konservuoti ūkinių pastatų pamatai. Dvaro teritorijoje, išlikusios spirito varyklos pastate, 2010 m. rugpjūčio pradžioje įkurtas visuomeninis muziejus. Jame eksponuojamos paskutinių Šereiklaukio dvaro savininkų palikuonio Konrado Stegės asmeninio archyvo nuotraukos ir muziejaus steigimo iniciatorės Kristinos Blankaitės surinkti eksponatai.
Šilgalių dvaras
Dvaras įkurtas atokiau nuo pagrindinių kelių, Nemuno slėnio pakraštyje, aukštumoje, kurios niekada nepasiekia potvynių vandenys. Dvaras minimas jau XVII a., o pagrindinė jo veikla tuo metu – pienininkystė. Šilgalių dvaras ilgai buvo vienas stipriausių ūkių Pagėgių apylinkėse. Nuo XIX a. dvaras žinomas kaip žirgynas, veisiantis trakėnų veislės žirgus. Nors ir suvargusi, dvaro sodyba išliko iki mūsų dienų. Įžengus pro vartus atsiveria griežtai rytų vakarų kryptimi orientuotas stačiakampio formos kiemas, kurio pietinėje dalyje stovi pagrindiniai dvaro rūmai. Pastatas išlaikė XX a. būdingus architektūros bruožus. Rūmų kairėje ir dešinėje stūkso didžiuliai ūkiniai pastatai, menantys dvarą buvus ekonomiškai stiprų. Už rūmų – buvęs dvaro parkas, kuriame auga 4,5 metrų skersmens ąžuolas. Dabar Šilgalių dvare įsikūręs ,,Nemuno“ žirgynas, tęsiantis ir puoselėjantis trakėnų veislės žirgų auginimo tradicijas. Pasigrožėti trakėnų veislės žirgais, bandyti pajodinėti hipodrome gali ir turistų grupės, bet reikia susitarti iš anksto.
Būbliškės dvaras
Būbliškės dvaro užuomazgos siekia XIV a. 1736 metais vykdant valdų reformas Būbliškės oficialiai tapo administraciniu centru, iš kur buvo valdomi nemaži plotai Tilžės apylinkėse.
XVIII a. pro Būbliškę ėjo pagrindinis krašto vieškelis Tilžė-Šilutė-Klaipėda, veikė malūnas. Nuo 1773 m. Būbliškės dvaro nuomininkų tampa Milichas Stumberis (Michel Stumber). Po metų jam mirus dvaro valdymą perėmė jo žmoną Frederike Stumber. 1816 m. našlei priklausė nemažas turtas: Būbliškės palivarkas, Mikytų dvaras, kalvės sodyba, Schönwaldės užeigos namai, miško plotai. 1824 metais Būbliškę įsigijo leitenantas Ludwigas W. E. von Sandenas. Jis sugebėjo šiai valdai pelnyti aukščiausią Prūsijoje - riteriškojo dvaro statusą.
1827 m. Būbliškė parduota kapitonui Eduardui H. Šlenteriui (Eduard H. Schlenther). Nuo tada prasidėjo Būbliškės klestėjimo laikai. Šlenterių dinastijos valdymas tęsėsi iki II pasaulinio karo. XIX a. netoli Būbliškės nutiestas tarptautinis plentas Karaliaučius-Tilžė-Tauragė-Ryga-Sankt Peterburgas, vėliau geležinkelis Tilžė-Pagėgiai-Šilutė-Klaipėda. Taip Būbliškę iš trijų pusių apjuosė svarbiausios krašto transporto trasos. 1925 m. Būbliškės dvaras (kartu su Endriškės ir Mikytų palivarkais) pagal savo dydį buvo antrasis (po Šereiklaukio) dvaras visame Klaipėdos krašte.
Po II pasaulinio karo įsigalėjus sovietinei okupacijai, garsioji Būbliškės dvaro sodybos nebeliko. Kiti dvaro sodybos pastatai (ar bent dalis jų) buvo sunaikinti jau pokariu, naujos valdžios ar atsikėlusiųjų čia gyventi iniciatyva. Iki šių dienų išliko raudonplytis svirnas, senojo parko plotas su alėjų žymėmis ir tvenkiniais.
